(skiriu mano K.)
kartais kai kuteni
man nosį smilga
arba
šukuoji mano plaukus
švelniomis savo rankomis
vis dainuoji
būtinai pavėjui
apie laiką kuomet
Žemėje nebuvo žmogaus
nebuvo noro turėti
o buvo
tik gryna tuštuma
alsuojanti meilė
staiga
atsidūsėji būtinai pavėjui
nusišypsai pievoje
sklandančiom saulėgrąžom
ir šnibždi man į ausį:
– Kaip gerai, kad
Dievas pabūgo vienatvės
(skiriu mano K.) prie fontano kur ledinės gulbės stebi spiečius krintančių žvaigždžių kur vėjas diriguoja medžių orkestrui kur žmonės sėdi ant suoliukų ieškodami savęs tavęs kito ar ano sutikai mane beriantį trupinius balandžiams ir žvirbliams vis klausinėjantį – Kodėl laiko trupiniais pabarstyta pieva virsta pelke? matei kad aš skęstu tad ištiesei ranką nuo tada mes rytais geriam arbatą su...
(skiriu mano K. ir A.)
Dar vakar užmigome dviese.
Pamenu –
kai mūsų sapnai susijungė,
virtome vienas kitu,
žvilgsniai gręžė
kiaurai grindis,
kiaurai lubas
anapus laiko ir erdvės,
anapus begalybės.
O tada, pamenu,
truputį tylos.
Štai šiandien
dviese spalvinam
trečio sapnus –
raminamai.
(skiriu mano K., A. ir M.) aš neturiu krištolinio rutulio nieko nesuprantu kavos tirščiuose ir delnų linijos man tik brūkšniai delnuose o runos – įmantrus žodis bet aš viską žinau apie varveklius augančius šaknimis į viršų apie lapus krentančius žemyn vien tam kad išgirstų kojų šiugždesius apie norų kupiną skęstančią žvaigždę ir dar jiems patinka kai pasakoju apie Marse gyvenančius žmones...
(skiriu A.)
keistai tingi diena
net sferų muzika nekabina
gal todėl kad prisikėlimo karas baigėsi
o saviplaka susitaikymo su
pralaimėjimu ženklas
sėdim su Adomu
Marso soduose
žvelgiam į kanalais
plaukiančius laivus
tikras
pienių vynas subręsta
po burėmis
keista
tingi diena
ne akina
budina
Komentaras