šypsotis mėnulžuvė
išmoko tik vakar
iš karto po to kai
perplaukė pelenų jūrą
prisilietė prie geizeriais
alsuojančios žemės
ir išklausė trolio
simfonijos apie
simboliais kvepiančius
tiltus
—
o šįryt taip beprotiškai
nulijo tiesiai į saulę
rūkui uždengus
Gyvybės medžio
šešėlį mėnulžuvė
suvirpėjo
– net giliausia gelmė turi savo paviršių
—
vis dar šypsosi
netikėkite tais kurie skelbia kad mėnulžuvė nepažįsta savo vaikų pats mačiau kaip nuo meteoritų lietaus paslėpė žemę tamsiojoje saulės pusėje kaip išvalė mėnulio kraterius kad šie neaižytų erdvės savo aštriais liežuviais ir vis prisimenu marso soduose žydinčias obelis po jomis pradėtą gyvybę žinote labiausiai mėnulžuvė myli šnabždesį tobuliausią kalbą be nereikalingų nutylėjimų o gražiausios...
tą dieną prie upelio beprotiškai snigo ir kvepėjo jazminais ir rūkas niekaip negalėjo atsiplėšti nuo nurimusios žemės ir ant akmens prie lapės olos sėdėjo -bundantis- nepažino nirvanos skonio nesilankstė kryžiams netikėjo ženklais neieškojo kelio atgal bet mokėjo džiaugtis ir vis šoko šoko šoko su dulkėmis — tą dieną taip beprotiškai snigo sielos pasidengė šerkšnu buvo matyti kaip joms...
Komentaras