patikėk manim dieve
kai sumaišau byrančius žiedlapius
su miglose skendinčiais miestais
kai stebiu vienaragį rupšnojantį žolę
lauke po paskutinių kautynių
kai savęs susinaikinimo mechanizmas
įsijungia nuo ištartų meilėj žodžių
kai niekis išsiveda savo legionus
į tyrus gyvenimui po mirties
tikėk manimi dieve
net jei esu tik byrantis smėlis tarp pirštų
tavo smėlio dėžėj
—
gaila
tavim
netikiu
dieve
