supyniau iš vytelių laivą
kaip Nojaus
bet tikrą
pasisėmiau saują grūdų
saują kelio dulkių
ir truputį vyšnių tabako
vietoj burės įtaisiau
papirusą
jame susiliejo dantiraštis
ir prasmės išdilo
pastačiau ant vandens
ir iškvėpiau debesį
lauko gėlių
– keista matyti skęstantį krantą
Nojaus lūpos suvirpa
kalno viršūnė išlinksta
nuo bučinio
