pliumpt
į vandenį laumžirgis
nuo kranto pasuko į kitą pusę permatoma valtis
kartais nemiega tik dugną slegiantys akmenys
bet jau
nebeilgai
nebeilgai
nebeilgu
– – –
tik vieną vienintelį kartą aš paklausiau
— Į kurią pusę tolsta sielos kai spalvos praryja lapus?
ir
pliumt
į vandenį paskui laumžirgį
paskui valtį
kurios negali pamatyti
nematyt negali
sukasi girnos
prieš byrančią aušrą
traukinių labirintuose
nebetelpa mintys
pro rakto skylutę
smiltys nuo jūros į krantą
nebegrįžta pavasariai
\/ – vėl tylos prašo benamis – \/
tik vaizdas sustingęs tampa tiese į begalybę
kaip šiltai kuosos stebi iš dangaus byrantį keistą sniegą nepasiduodantį gravitacijai viskas sulėtėja iki amžinybės per vieną įkvėpimą nedalomai nelieka intarpų užpildytų žinojimu tikėjimu nuojautomis mes tiesiog žvelgiame į tašką iš kurio išėjome nepadalinti pasaulis tampa plokščias o tada kažkas išlanksto origami arba haiku arba ——— —- mūsų žvilgsniai nepasiduoda...
ei
poete
rašyk apie lietpalčius
dar apie žmones
nemigas ir arbatos kvapus
balas didžiules po langais
už langų
rašyk ir apie sunkius
aulinius batus
kurie nutrina kojas
o tada taip skauda skauda
taip velniškai skauda
tik jau nebe kojas
arba tiesiog rašyk
apie garsą
kai lietus paliečia
spalvotų lietpalčių paviršių
—
tik žinok
poete
jūroje niekada nelyja
tai dangus išlaša
į ištakas
sugėriau visą lietų į save virtau bekrašte dykuma kur blaškosi žydraakiai šešėliai po trijų išgalvotų dienų iš smėlio ir beribio dangaus gimė dievas rūškanu veidu nebylus lyg žuvis vakarop įkopęs į aukščiausią piramidę žvelgdamas už horizonto braižo ugninius niekio simbolius tylėjau ir aš su visais šešėliais kol pasaulis virto dulkės stulpu — nesibaigiantis lietus trina šešėlius trūkinėja...
Komentaras