instaliuok į mane
ištiktukų aibes
kad užspeistas
į kampą žinočiau
kokiu balsu šaukti
skliautuose aidint
žingsniams ištrūkusiems
iš katedros bokšto
priklaupiu prie sienos
kur prieš mane
pasiklydęs benamis
trupėjo
trys raidės kišenėje
ir batraiščiuose
susipainiojęs vėjas
– Ech, žmonės, ko jūs netekote,
kad šitaip susvetimėjote?
trys raidės kišenėje
vis dar suvirpančios sieloje
kriokliu pliaupiant lietui
nerimsta latakai lyg
benamės dvasios
palangėms nurimus
tik ant vienos
laikrodinė gegutė
rymo
skaičiuoja dardančių
traukinių vagonus
dažnai laiko skaičius
pamiršdama
gyvenimas šiame name
atbulai eina
veidrodžių išlinkimais
vis kreivyn ir kreivyn
nuo realybės tolsta
tik štai kas stebina
žmonės čia laimingi
– Primink vėliau mano nuodėmes, Dieve, kai sėdėsiu prie lygaus ežero ant kranto svajodamas apie audringas jūras. – Primink man vėliau seifo kodą, kur surūšiuoti mano darbai, tie, kurių nesugebėjau, nenorėjau ar pamiršau atlikti. – Primink man vėliau pažadus, kuriuos sulaužiau vien tam, kad pažiūrėčiau kas bus, jei pabusiu ryte. – Primink man vėliau baimes, kurias slėpiau, branginau bei brandinau...
Ar girdėjai,
kaip skamba
varinė moneta
atsitrenkusi į delną?
Ar jautei, kaip
benamio valdos
išsiplečia iki begalybės,
kaip žvilgsniu trupina
tylos sienas?
Ar matei, kaip jam
einant traukiasi kalnas?
Į jį, pro jį, per jį.
Per anapus į šiapus.
Šiapus erdvės ir laiko,
kad galėtume susipažinti,
pažinti, suprasti jį.
Tik mes ieškom jo anapus.
Taip ir nesusitinkame.
Upės arimuose
ganosi ančių banda.
Viename krante piemenys
dalina trupinius nuo
ganytojo stalo, kitame –
lapės tinklus audžia
Išburk iš ledinio delno
linijų upės vingyje –
kam atiteks
šaltis geriau už
baimę atsiskirt
nuo bandos
Komentaras