I. stebiu liepų nektaro prigėrusį karkvabalį ropinėjantį šen ten lyg ko beieškantį saujoj ritinėju du pernykščius kaštonus ir vis prisimenu vakar dienos upėje sutiktą alchemiką supylęs saują smėlio tris gurkšnius vandens įdėjęs sudžiūvusį lapą dar kažką ko nenoriu prisiminti retorton užsikišo ją užantin šnabždėdamas – čia mano vaisius II. karkvabalis spjovęs į erdvės ir laiko koontinumo...
mačiau kaip suplėšei
laišką iš butelio
ardei sakinius
skaldei žodžius
lydei raides
beprasmes skiautes
atidavei upės tėkmei
merdinčioj girioj
uždėjai antkaklį
plunksnai
nuo tada ir aš
tik beprasmė skiautė
be raidžių
be žodžių be
—
bunda kentaurai
garbingai numirti
vėl
aukos
feniksui
(skiriu A.)
kai sodinom pirmąjį medį
Marse Adomas niūniavo
kai kasėme pirmąjį šulinį
taip pat
kai nuėmėm pirmąjį derlių
o vėliau laužėme šviežią duoną
gerdami arbatą tylėjo
tik ryte lyg sau sušnibždėjo
– bet kokios dulkės užgulusios sielą
padaro ją tik dar labiau matomą
tą rytą prasidėjo smėlio audra
užpusčiusi visus mūsų pėdsakus
—
paklydom
sielų nuošliaužose
dievo lizdan gegutė padėjo kiaušinį
– viešpatie
išperėk mano vienatinį ir
iškukuosiu tau amžinybę
gyvybės medžio šakose dievas
skaičiuoja širdies tvinksnius
iki
pavasary kartu su
medžio žiedais
susprogsta kiaušinis
– viešpatie
šis pasaulis ne tavo
tu tik begalybės šešėlis amžinybėje
—
kartais girdžiu
gegutės kukavimą
nors mano sapne seniai
nebėra laikrodžių
dievas apsigyveno kriauklėje — pridėjęs ausį gali išgirsti dainą apie nuskendusių laivų aimanas į begalybę išsiliejusius horizontus savo noru bedugnėn garmančias jūras ir keistą ciklopą įkalinusį save butelyje vietoj raštelio — būna dienų kai dievas išlenda iš kriauklės eina pakrante beria akmenukus iš saujos į saują taip lėtina laiką kartais sutinka smėlio pilių statytojus vis...
Komentaras