I.
stebiu liepų nektaro
prigėrusį karkvabalį
ropinėjantį šen ten
lyg ko beieškantį
saujoj ritinėju
du pernykščius kaštonus
ir vis prisimenu
vakar dienos upėje
sutiktą alchemiką
supylęs saują smėlio
tris gurkšnius vandens
įdėjęs sudžiūvusį lapą
dar kažką
ko nenoriu prisiminti
retorton
užsikišo ją užantin
šnabždėdamas
– čia mano vaisius
II.
karkvabalis spjovęs
į erdvės ir laiko
koontinumo paieškas
apvirto ant nugaros
ir užmigo
o
aš vis prisimenu
vakar dienos upe
išplaukusį alchemiką
Tai buvo jaunos moters kūnas
vienaip ar kitaip, moteris vis tiek turi atsirasti poezijoje 🙂
ropinėjantį šen ten
lyg ko beieškantį > lyg žmogus savo ieškojimus pripaišytų ir kitam 🙂
klausimas: kai visa sudedi į retortą, ką gauni?