Žiūriu į vaiką
kalnu kopiantį
Mėnulio pilnaties
apšviestą
– Kas tu esi
lyg vėjas
klausimą užduodu
Jis mosteli ranka
ten iš žvaigždžių
atsakymą sudėsto
– Aš paukštis
Pažyra violetiniai sparnai
Ir vaikas kyla
pasitikti mirštančio
miražo
pro korėtą dangaus
skliautą besižvalgantys
pražilę medžiai džiaugiasi
vienumos šešėliais
o senoje upės vagoje
įstrigęs laikas
sapnuoja ugnies liūtis
ir siūbuojančias niekio
tvirtoves
——
prasideda
rugpjūtis svajonių užkalbėjimo
metas
Vaiko pėda danguje žarsto debesis,
Veidas žvelgia žvaigždėmis,
Smulkūs delnai suka vėjo malūnus,
Balsas virsta upės čiurlenimu,
o juokas ilgam užsilaiko eglių viršūnėse.
—
Mažas žmogus prabyla spalvomis
mėnulžuvė išslysta iš dievo glėbio pasiklausyti bangavimo apie banginio meilę obeliai pražydusiai prieš pat nudžiūnant ir pavydžius žmones harpūnais prismeigusius prie olos įspėjimą apie varnų chorą šlovinantį keisčiausias meilės formas ir apie medūzas įelektrinančias laiko koridorius iki Neįžengiamybės – viskas telpa niekyje bet niekis nėra viskas įkvepia mėnulžuvė žinojimą su paskutiniu...
supyniau iš vytelių laivą
kaip Nojaus
bet tikrą
pasisėmiau saują grūdų
saują kelio dulkių
ir truputį vyšnių tabako
vietoj burės įtaisiau
papirusą
jame susiliejo dantiraštis
ir prasmės išdilo
pastačiau ant vandens
ir iškvėpiau debesį
lauko gėlių
– keista matyti skęstantį krantą
Nojaus lūpos suvirpa
kalno viršūnė išlinksta
nuo bučinio
Komentaras