iš bedugnės į bedugnę per kirmgraužą laike lyg krioklys įkrinta švytėjimas tai mėnulžuvės aura kvepia cinamonu kuomet žydi sakuros o vėjas skriedamas pažeme skaičiuoja skarabėjus – niekis tik būdas niekinti būtį – kužda moiros barstydamos žiedlapius po Paukščių Taką mėnulžuvė užmerkia akis ir niekis ir būtis telpa joje virsdami gyvenimais — tūkstančiai sielų Paukščių Take...
išgręžtose lūpose
neliko nė lašo aistros
rankos dėliojusios domino kauliukus
taip pat tyli
pranašas sėdintis dešinėje
pučia prakeiksmo dūdmaišį
matau venomis tekantį
juodą rašalą
bet ir jis –— punktyrinis
—
išsilaisvinimo takas
per žaliuojančius pagirius
tiesia gyvenimus
įtampa atsispindi ne veide
pirštų galiukuose viskas
ką palieti įsielektrina iki
beprasmio trapumo
sunkus Vienatvės kelias
per Mirties slėnį
kur saulės zuikučiais
apsimetusios šmėklos
gyvenimą Žaidžia vėl
—
vėl
Neįmanomybė
keičia kryptį
Prisidengiau nuogumą veidrodžiu.
Tuo metu pasaulis iš duobės kėlėsi,
kurioje šimtas butelių suskimbčiojo.
– Skrydžiui pasiruošęs! –
į ausį pilotas suriko.
Mes pakilome į mirties kilpą,
ir taip šimtą kartų.
Staiga per gatvę
liguistas noras gyventi perbėgo…
Pagirios – painiais labirintais kvepia.
gintariniai karoliai pabiro
per slenkstį tarp lentų pažiro
tik inkliuzai merdinčioj troboj
priešnuodis nuo užmaršties skeveldrų
veda į tekančio vandens prieglobstį
—
atleisk
dieve
sau
Komentaras