(skiriu A.)
Mano mažojo –
katiniškos akys
kartais paveiksliškai žiūri į tolumas
o kartais valiūkiškai šypsosi
lyg žinotų tiek
kiek aš net neįsivaizduoju.
Mažojo draugai –
du geltoni drambliai –
kitoje upės pusėje
įmerkę uodegas į vandenį
svajingai užvertę galvas
į aguonomis pražydusį dangų.
kuomet vypteli žaibas,
jie suploja didelėmis oranžinėmis ausimis,
suteškena uodegomis srovę,
o aš išgirstu gerąją naujieną:
– Lietaus su perkūnija nebus,
tik aviečių uogiene užpilti
mamos kepti blynai. Niam… mmm.
pasakiška. Šį nusikopijavau pas save, kad galėčiau perskaityt dar. Ir su kitais pasidalint.