išrėk žodžius perkeičiančius
pasaulio tvarką o tada
atgulk pilkapin stebėti
kaip jūros į upes suteka
medžiai į sėklas sutirpsta
kaip kalnai dulkėm atgimsta
ir tik žuvys pelekais į krantą
įsitvėrusios uodegomis dangų laiko
kad Atlantas obuolį nuskynęs
guosdamas save sumurmėtų
– o vis tik ji sukasi
—
žvelgiu kaip grįžimas į pradžią
perskyras tarp būties ir niekio naikina
vadinasi vėl sužydės begonijos
anapusybėn slystantiems
O va vietoj begonijų chrizantemų priskinčiau. Tiems, anapusybėn slystantiems…
nea, man begonijos labiausiai anapusybe dvelkia…:)
tuomet savo balkoną vasarą pavadinsiu anapusybe 🙂
geras pavadinimas, o dar geriau, kad visada iš tokios anapusybės galėsi sugrįžti į šiapusybę:)
Tavo pavadinimai daugiažodžiai:)
išrėk žodžius perkeičiančius > o kodėl juos reikia išrėkti? Žmonės rėkia būdami tokios būsenoj, apie kokias dainuoja Savatage. Ribinėj. Kai jau viskas su visam. Hm.
Antras stulpelis man geriausias. Įdomiausias.
Ir begonijų į nieką nekeisčiau, į chrizantemas taip pat. Tos chrizantemos poezijoje vos ne pop:)